Popierinis Širšės kambarys

Kiekvieną lietuvišką fantastinę knygą visada pasitinki su tam tikru džiaugsmu ir tam tikru skepsiu. Džiaugsmas, žinoma, todėl, kad lietuviškos fantastinės knygos – retos, o skepsis – nes lietuviška fantastikos tradicija niekaip neįsibėgėja: tik, žiūrėk, pradeda kilti banga, atsiranda kūrinių ir kūrėjų, ir vėl prašampa tarsi į Letos vandenis arba verda uždarose grupelėse.

Iš tokios grupelės – kalbu apie rašyk.lt puslapio bendruomenę, išsirito ir Širšė, kurios romanas „Spiečius“ pasirodė elektroninių knygų leidykloje „Naujas vardas“. Ne, jis neįsitaisė knygynų lentynose (iš dalies ir dėl autorės norų), bet pasklido gana plačiai ir fantastų bendruomenės buvo priimtas bei įvertintas. Man jis taip pat patiko – ir dėl sukurto pasaulio, ir veikėjų, ir pačios istorijos. Pradėjau laukti naujų Širšės kūrinių – bet autorė neskubėjo, taip neskubėjo, kad net erzino: atrodo, parašei knygą, varyk toliau, keliauk į platesnę auditoriją, bet ne, ji rašė apsakymus, kurie ir vėl nesklisdavo plačiau nei interneto erdvė. Ir vieną dieną į mano rankas pateko „Popierinis kambarys“. Perskaičiau – tarsi saldainį prarijau, ėmiau spygauti iš džiaugsmo – gerai, labai gerai! O kas toliau?

O toliau – ir vėl nieko, iki pat dabar, kai autorė vis dėlto pasiryžo „Popieriniam kambariui“ suteikti bent jau elektroninės knygos formą. Prisipažinsiu – antrą kartą skaityti net bijojau. Bijojau, kad pirmasis įspūdis išnyks tarsi dūmas, neblaškomas vėjo. Neišnyko – ir dabar beliko susidėlioti, kuo man šis kūrinys patiko.

Pirmiausia, jis įtraukia – ne tik verti puslapį po puslapio (elektroninį), bet ir panyri į nervingą, tamsią atmosferą. O panardinamas esi taip, kad pradžioje sunku susigaudyti, kas čia tiksliai vyksta – kiek čia „tikrovės“ sluoksnių, kas čia dedasi. Autorė, viena vertus, laiko skaitytoją nežinioje, po truputį dalindama užuominas, kita vertus, visiškai neleidžia nuobodžiauti. Veiksmas, intensyvus, grubus, nesustoja nei akimirkos, net jeigu veikėjai ilsisi. Centrinė kūrinio idėja, kai imi ją nujausti, atrodo lyg ir pažįstama, tačiau ir čia laukia pora siurprizų, kurių nesitiki, ir kurie nuveda prie gražaus finalo, šiek tiek susisiejančio ir su „Spiečiumi“, ir net rūpesčiu dėl pasaulio, kurį negailestingai ardome.

Kaip jau sakiau, atmosfera kūrinio tamsi, purvina – autorė ne veltui pasirinko Širšės pseudonimą – čia nėra cackų pacackų, kai kurios scenos gali ir šokiruoti, ir sukelti šleikštulį, romantika čia gerai užbetonuota, jausmai – draminiai, erotika – grubi ir vulgari. Kitaip tariant – tikrai ne vaikams, ir net ne kiekvienam paaugliui. Pats į tokį kambarį – nenorėčiau.

Garantijų, kad patiks kiekvienam – tikrai neduodu. Bet turbūt visi pripažins, kad parašyta gerai, kad sukalta – tvirtai, kad skaitytojas gerbiamas, išmoningai painiojamas ir tinkamai apdovanojamas. O visa kita – skonio reikalas. Mano skoniui – tiko, ir net manau, kad tai – vienas iš stipriausių fantastikos kūrinių, pasirodęs pastarąjį dešimtmetį. Ir – neabejotinai – rusena viltis, kad sulauksime naujų, ir gal pagaliau popierinių.

P.S. „Popierinis kambarys“ gimė iš rašymo pratimo, „kūrybinės dvikovos“, į kurias stoja rašančių bendruomenių nariai. Ir tai dar kartą įrodo paprastą tiesą: jeigu nori įgusti rašyti, reikia rašyti.

Knygą rasti galite čia.