Paulius Daščioras save pristato kaip skulptoriaus ir architekto išsilavinimą turintį kūrybinės komandos lyderį, kuris kino industrijoje turi sukaupęs jau 5 metų patirtį. Tačiau pažvelgus į jo darbų portfolio, turinys priverčia mažų mažiausiai ištarti nusistebėjimo kupiną „O!“.
Paulius gali pasigirti bendradarbiavęs su tokiais garsiais vardais kaip „HBO“ ir „Netflix“ bei nemažai prisidėjęs prie tokių garsių Lietuvoje filmuotų serialų „Chernobyl“ ir „Stranger Things“. Šie jo ir jo komandos darbai taip pat buvo įvertinti ir jau ne vienu prestižiniu apdovanojimu.
Turėjome unikalią progą su Pauliumi pasikalbėti apie jo darbo užkulisius, patirtis ir, žinoma, apdovanojimus ir pateikti tai „Protagonisto“ puslapiuose.
Pradėsiu nuo klausimo, kurio galima tikėtis. Kaip skulptorius ir architektas žengė į kino ir televizijos sferą ir pradėjo dirbti su jos gigantais kaip „HBO“ ir „Netflix“? Ar tai buvo savęs išbandymas, o gal sena svajonė?
Tai nebuvo svajonė – aš net nežinojau, kad Lietuvoje vyksta tokie projektai. Buvau girdėjęs, kad čia filmuoti serialai „Highlander“ ir „The New Adventures of Robin Hood“, bet tuo mano žinios ir apsiribojo.
Pabaigęs mokslus Dailės Akademijoje, jau buvau spėjęs išbandyti architekto profesiją, kuri pasirodė siaubingai nuobodi ir sausa. Kaip tik tuo metu sužinojau, kad viena kompanija ieško braižytojo, galinčio iš istorinių nuotraukų atkurti Frank Lloyd Wright projektuoto pastato interjerą. Iš tiesų tai skambėjo kaip avantiūra, bet genamas smalsumo nuėjau į darbo pokalbį. Kitą dieną jau sėdėjau tarybinio „Audėjo“ pastate įsikūrusiame ofise ir rankiojau archyvines Tokijo viešbučio nuotraukas. Taip, tai buvo savęs išbandymas. Reikėjo projektuoti interjerą, tiesiogiai bendrauti su staliais, skulptoriais, tapytojais ir prižiūrėti statybų eigą. Viskas vyko labai greitai, vieną dieną braižai, suderini viską su dizaineriu ir režisieriumi, kitą – gaminys jau stovi. Kadangi man tai buvo visiškai nauja sritis, mokytis reikėjo labai greitai, bet skulptoriaus ir architekto įgūdžiai čia buvo ideali kombinacija. Dinamiškas ir įdomus darbas, puikus kolektyvas, netikėti iššūkiai ir tai, kad kasdien išmokdavau kažko naujo mane vedė į priekį. Buvo labai įdomu, dėl to stengiausi viską atlikti kiek įmanoma geriau ir nelikau nepastebėtas.
Kino industrija Lietuvoje yra dar palyginti maža, todėl žodis apie gerus darbuotojus sklinda labai greitai. Pasibaigus pirmajam projektui sulaukiau skambučio su kvietimu dirbti sekančiame, vėliau prasidėjo skambučiai iš užsienio ir tai tęsiasi iki šios dienos. Pačiam darbo ieškoti per penkerius metus neteko. Skamba kaip pagyros, bet iš tiesų tai tik parodo, kad gerų specialistų Lietuvoje trūksta, nes atvykstančių projektų kiekvienais metais daugėja, o naujų žmonių su tinkamais įgūdžiais – ne.
Ar darbas kino industrijoje tau leidžia geriau išreikšti save nei architekto darbas? Tai yra, ar darbas su įvairiais užsakomais projektais leidžia įnešti daugiau savo indėlio, realizuoti savo idėjas?
Mano atveju – taip. Kaip pradedantysis architektas, tu tiesiog pildai užsakovo fantazijas, braižai priemiesčių ir sodų namelius, šiokius tokius interjerus, bet progos ir erdvės pasireikšti ten mažai. Manau, kad architekto darbą taip pat gerai gali atlikti kompiuterinė programa, dėl to man šypseną kelia architektų bendruomenės susireikšminimas. Jaunasis architektas, be pažinčių ir žinomumo geriausiai pasireikšti gali tik dalyvaudamas konkursuose. Kino industrija neapsiriboja sklypu, sienomis ir stogu. Čia reikia daug fantazijos, daug žinių ir sugebėti visa tai įgyvendinti per labai trumpą laiką.
Pavyzdys – „Catherine the Great“ projektas. Istorinė, kostiuminė drama, kuriai reikia atkurti rūmų interjerus, projektuoti to meto dekoro elementus, laivus, ginkluotę. Pradžioje visuomet padaromas išsamų tyrimas, archyvinės medžiagos analizė, pagal kurią projektuojama. Tokiu būdu sužinai labai daug apie konkretų laikmetį, giliniesi į smulkmenas, kurias paprastai tiesiog praleistum. Informacijos ne visuomet užtenka, tada prasideda analize paremta kūryba.
Tačiau vienas dalykas yra viską suprojektuoti ir padaryti gražias vizualizacijas, o kitas – visa tai realizuoti. Tarkime, reikia sukurti patrankų išsprogdintus vartus. Kūrybinė dalis gana paprasta, eskizai, greita kompiuterinė simuliacija netikėtumo faktoriui išgauti, brėžiniai. Bet ateina laikas visa tai pagaminti per pora savaičių, be jokios patrankos ir tik gabių stalių bei tapytojų rankomis. Pasukus galvą, šauna mintis, važiuoji į dirbtuves ir su grupe stalių degini, laužai vartus, bandai imituoti patrankos išdraskytą medieną, vėliau prisijungia grupė tapytojų kurie viską pasendina. Čia praverčia skulptoriaus žinios apie medžiagas, bet laikui spaudžiant dažniausiai tenka eksperimentuoti. Ir tai kartojasi kiekviename projekte, tik laikmečiai skiriasi. Kūryba kine apima labai platų spektrą - nuo smulkmenų, tokių kaip stalo įrankiai, iki gigantiškų statinių, kaip sprogusio reaktoriaus stogas ar mūšio laukas. Žinoma, taip pat egzistuoja ir kūrybos ribos - scenarijus, biudžetas, laikas ir dar šūsnis specifinių problemų, bet tavęs nevaržo techniniai reglamentai ir užsispyręs užsakovas.
Kiek laiko užtrunka įvairių istorinių elementų analizavimas?
Tai atsiremia į pasiruošimo laiką. Kuo išsamesnį tyrimą atlieki, tuo lengvesni tolimesni procesai. Labai didelį kiekį medžiagos apie sovietų sąjungos gyvenimą galima surinkti vos per kelias valandas, tuo tarpu informacijos apie Rusijos imperijos kankinimo ir kalinimo įrenginius galima ieškoti savaitę ar daugiau ir kartais patys netikėčiausi atsakymai, pasirodo, esantys visai ne internete, o senųjų tapytojų ir iliustratorių darbuose.
Būna, kad internete reikalingos informacijos tiesiog nėra. To pavyzdys – „Chernobyl“ matyta likvidatorių stovykla. Vizualinės medžiagos apie tai, kaip ji atrodė, radome labai mažai, bet filmavimo metu sutikome daug vyresnės kartos žmonių kurie ten gyveno. Jų pasakojimai padėjo mums atstatyti stovyklą tokią, kokia ji ir buvo.
Kėdainiuose turėjome įdomų sutapimą. Filmavimo metu gatves plaunantį sunkvežimį vairavęs vyras pasakojo, kad tokį patį sunkvežimį vairavo ir Černobylio zonoje po avarijos.
Ar nuo tada, kai pradėjai kurti dekoracijas kino projektams, ėmei kreipti dėmesį į tai, kaip įvairios detalės suprojektuotos kituose filmuose, serialuose? Ar kada yra kilusi mintis „aš padaryčiau geriau“? O gal yra projektų, kurių kūrybinės komandos darbas be galo žavi?
Taip, iki tol žiūrėdamas filmus tikrai nekreipdavau dėmesio į filmavimo aikšteles ir jų subtilybes, o dabar labai sunku apie tai negalvoti. Atsirado profesinė liga.
Prastų pavyzdžių yra labai daug, iš didesnių projektų, kurie užkliuvo dėl dekoracijų kokybės, išskirčiau „Hobbit“. Ten tikrai yra vietų kur buvo galima padaryti geriau, žinant kokio biudžeto tai filmas. Bet tas pats galioja ir mano kūrybai, dažniausiai pasibaigus projektui ir pamatęs rezultatą sau pasakau, kad galima buvo padaryti geriau, bandau įvertinti, kas neleido pasiekti geresnio rezultato ir pritaikyti šiuos pastebėjimus ateityje.
Labai žaviuosi Christopher Nolan kūryba, savo projektuose jis stengiasi naudoti kuo mažiau kompiuterinės grafikos ir dailės skyriui tenka patys įvairiausi iššūkiai. „Dunkirk“ ir „Interstellar“ yra puikūs pavyzdžiai.
Kaip atrodo įprasta kūrybos vadovo darbo diena iš tavo perspektyvos?
Nelengva atsakyti. Būna dienų kurias praleidžiu vien ofise ir būna dienų kai nerandu progos atsisėsti net penkioms minutėms. Tai priklauso nuo to ar jau prasidėjęs filmavimas ar dar tik pasiruošimo stadija, ar filmuosime lokacijose, ar pastatytoje dekoracijoje po stogu ir t.t.
Normali, produktyvi diena dažniausiai prasideda nuo kavos ir pasitarimo su komanda, peržiūrime ar nesikeičia planai, pasitikriname biudžetą, išleidžiame pirkėjus su atnaujintais sąrašais ir tuomet sėdu prie kompiuterio. Iki pietų braižau, modeliuoju, renku informaciją, atsakinėju į laiškus. Tada pietūs, o po jų organizuoju susitikimus su rangovais, lankausi dekoracijų statybos aikštelėse, susitinku su tapytojais ir skulptoriais. Daugiau tokių dienų pasitaiko pasiruošimo metu, prasidėjus filmavimui atsiranda antras sluoksnis problemų, netikėtų iššūkių ir lakstymo padvigubėja.
Atrodo, dar neminėjau, kad kino industrijoje normali darbo diena yra 12 valandų. Nudirbus dienos darbus niekas nelieps sėdėti, galima eiti namo anksčiau, bet viršvalandžiai skaičiuojami tik prasidėjus tryliktai valandai. Manau tai yra pagrindinė problema, dėl kurios mums taip trūksta specialistų.
Per pastaruosius metus teko prisidėti prie garsiausių Lietuvoje filmuotų projektų: „Chernobyl“, „Catherine the Great“ ir „Stranger Things“. Kaip galėtum apibūdinti šią patirtį?
Šie darbai atmintyje įstringa ilgam. Su kolegomis iki šiol galime valandų valandas apie juos kalbėti. Kai eini į interviu, dar nežinai koks bus projektas, tik perskaičius scenarijų susidaro šioks toks vaizdas. Pavyzdžiui „Chernobyl“ scenarijus buvo toks geras, kad negalėjau atsitraukti. Tokie projektai nepaprastai motyvuoja, dirbi neskaičiuodamas laiko ir jėgų, būna ir nevilties, ir pervargimo, bet viską atperka gauta patirtis ir geras rezultatas. Patirtis, kurią gauni dirbdamas šiuose filmuose, yra pats didžiausias privalumas, jos nenusipirksi ir iš knygų nepasisemsi. Tokių projektų privalumas – gigantiškas biudžetas, kuris atriša rankas kūrybai, bet tuo pačiu iššaukia problemas kokių net nesusapnuosi, o spręsti jas reikia greitai.
Iš esmės, nėra lengvų ar sunkių projektų, yra tik gera komanda ir motyvacija, kuri padeda pasiekti puikius rezultatus. Neslėpsiu, kad po šių milžinų būna labai sunku save motyvuoti darbui su mažiau ambicingais projektais. Patirtis dirbant žymiuose projektuose – didelis, įdomus nuotykis.
Kokius darbo su užsienio projektais sunkumus galėtum įvardinti?
Pirmas dalykas, ateinantis į galvą, yra laikas. Dėl gana trumpo pasiruošimo laiko iki filmavimo ir darbų kiekio dideliuose projektuose visuomet atsiranda absurdiški terminai. „Chernobyl“ projekto eigoje viena iš Ukrainos filmavimo lokacijų pasidarė nepasiekiama ir teko ieškoti alternatyvos Kremliaus koridoriui. Iki scenos filmavimo likus kiek mažiau nei mėnesiui buvo nuspręsta visą koridorių pastatyti studijoje. 32 metrų ilgio dekoracija su įmantriomis kolonomis ir sudėtingais apdailos elementais, auksuotomis smulkmenomis. Keturios savaitės tokiai užduočiai yra tikrai mažai. Mažiausiai vieną savaitę užtrunka braižymas, vizualizavimas ir derinimas, tuomet visa gamyba. Įsigyti jau pagamintų durų, langų, kolonų ar grindų dangos neįmanoma, viską reikia kurti nuo nulio. Tos trys savaitės lekia labai greitai, lydimos nuolatinio jaudulio, suprantant, kad jeigu kažkur bus padaryta klaida, laiko jai ištaisyti neliks. Ši dekoracija nebuvo baigta iki paskutinės dienos paryčių. Dar lakas nuo kolonų nebuvo nudžiūvęs, kai susirinko aktoriai ir kameros komanda. Tokiose situacijose tenka pabūti ir psichologu, tempti viltį praradusius skulptorius, imti teptuką į rankas ir bent minimaliai padėti paklaikusiems tapytojams ar staliams išsikrauti statybines medžiagas.
Statant susprogusio reaktoriaus eksterjerą, gana vėlai paaiškėjo, kad trūksta nuolaužų. Ši filmavimo aikštelė buvo viena didžiausių kada nors statytų Lietuvoje, vaizduojanti reaktoriaus bloko liekanas po sprogimo, per kurias pirmosios gaisrininkų komandos ropštėsi gesinti ugnies nežinodamos, kad tai bus paskutinis jų iškvietimas. Tokią dekoraciją sudaro dalis nuolaužų ir griuvėsių kurie yra pagaminti iš aktoriams ir komandai saugių medžiagų, tokių kaip putplastis, guma ar plastikas. Jos naudojamos ten, kur yra tikimybė užkliūti, nukristi ir susižeisti, toliau nuo veiksmo, saugumo reikalavimai yra paprastesni ir galima naudoti įvairesnius elementus. Gaminti reikiamą butaforinių griuvėsių kiekį buvo jau per vėlu, o ir jie vis vien atrodo dirbtinai ir pigiai, tad buvo nuspręsta vežtis tikrą statybinį laužą. Per porą savaičių reikėjo surasti griaunamą to laikotarpio ir tinkamų statybinių medžiagų pastatą, susiderinti transportą ir kuo skubiau vežti. Įdomi patirtis – stovėti su šalmu ant griuvėsių krūvos, aplink virstant sienoms ir perdangoms, ir visu balsu rėkiant aiškinti griovimo technikos operatoriui, kad man nuverstų būtent tą sieną, nes šios plytelių spalva netinkama ar neįdomiai armatūra susiraitė. Labai pasisekė, kad tai buvo jaunas vaikinas, jam buvo įdomu ir po poros dienų jis visiškai savarankiškai krovė idealias nuolaužas. Savaitę laiko, be pertraukų sunkvežimiai važiavo prikrauti stambaus statybinio laužo ir pylė jį tiesiai į filmavimo aikštelę. Taip atvažiavo beveik pusė pastato ir atsirado nauja problema – mūsų turima technika nebesugebėjo išjudinti šių šimtus tonų sveriančių kalnų, griuvėsių padengtas plotas pasidarė toks didelis, kad niekaip nebuvo galima koreguoti viduryje likusių nuolaužų. Dabar per porą dienų reikėjo susirasti ir atsivežti didžiausią mostą turintį, galingiausią ekskavatorių Lietuvoje, kad galėtumėm laisvai komponuoti bendrą vaizdą ir dėlioti reaktoriaus liekanas. Bendromis pastangomis, tai įvyko, iš už dekoracijos kampo drebant žemei atriedėjo technika. Lengviau atsikvepi, pradedi galvoti apie kitus degančius reikalus, kai šis ekskavatorius pradeda važiuoti per pievą, nuolaužų link ir dėl savo svorio susmenga į žemę palikdamas metro gylio griovį... Projektui įsibėgėjus tokie iššūkiai tampa kasdienybe, bet su jais kovoti yra įdomu ir viską atperka tarptautiniai apdovanojimai ir kritikų įvertinimai.
Dideli projektai savo komandoje turi daug profesionalų, kurie žino ką daro, tačiau yra tekę susidurti su mažesnių projektų prodiuseriais, kurie visiškai nepaiso saugumo, įsakmiai liepia daryti kvailiausias užduotis, kad tik sutaupytų ir daugiau užsidirbtų, statydami komandą ir aktorius, kartais, į mirtiną pavojų. Kartą filmavimo metu paaiškėjo, kad artėja audra ir naktiniams kadrams tas sutrukdys. Viską perkelti į kitą dieną būtų kainavę per daug, todėl prodiuseris sugalvojo, kad dailės departamentas per likusį pusdienį virš filmavimo aikštelės pakabins milžinišką 300m² tentą, ištemps jį nuo medinio kultūros paveldui priklausančio pastato iki šimtamečių liepų ir taip apsaugos visus nuo lietaus. Neskaitant to, kad tokio tento per pusdienį neįsigysi ir kad neturėjome jokių tvirtų virvių ir aukštalipių, buvo aišku, kad tai yra labai nesaugu – kilus audrai tokia burė nulaužtų medžius, sugadintų pastato fasadą ir sužalotų žmones. Atsisakiau tai daryti ir sulaukiau grasinančio įspėjimo, kad liksiu kaltas jei filmavimas neįvyks. Pasisekė, nes audra mūsų nepasiekė, bet tokios patirtys yra pačios bjauriausios, kai reikia dirbti su nekompetentingais asmenimis aukštuose postuose.
Be abejo, buvo ir teigiamų nepamirštamų patirčių.
Vien tai, kad darbe nėra rutinos jau didelis pliusas. Labai geras patirtis suteikia nuolatinis keliavimas po įvairiausias netikėtas lokacijas, tenka lankytis ir dirbti vietose į kurias patekti labai sunku. Viena iš tokių – Ignalinos AE, kur buvo filmuota dalis „Chernobyl“ serialo. Viduje teko praleisti daug laiko, buvome vedžiojami po patalpas, nematomas turistų grupėms, lydimi automatais ginkluotų pasienio apsaugos darbuotojų, bendravome su valdymo pulto operatoriais ir kitais įdomiais vietiniais žmonėmis. Vargu ar juokaučiau sakydamas, kad po šio projekto, mano žinios apie atominę energiją ir elektrines lenkia žinias apie vienbučio namo projektavimą.
Visuomet įspūdingas jausmas yra pamatyti kaip filmavimo aikštelė tampa gyva, užsipildo aktoriais, automobiliais, rekvizitu, kuomet specialiaisiais efektais ir apšvietimu sukuriama nepakartojama atmosfera. Viena iš tokių aikštelių buvo likvidatorių stovykla, kurią statėme nuo nulio plyname lauke. Tūkstančių kvadratinių metrų teritoriją apstatėme specialiai pasiūtomis palapinėmis, išmindžiotais purvo takais, apšvietimo stulpais, tonomis rekvizito ir istoriniais automobiliais. Kai prieš pat filmavimą stovykloje apsigyvena kostiumais aprengti ir grimuoti aktoriai, trumpam tikrai gali pamiršti, kad esi Vilniaus pakraštyje. Arba sprogusio reaktoriaus stogas, nusėtas radioaktyvaus grafito skeveldromis. Užlipus laiptine ant stogo trumpam apima baimė ir nerimas, labai gerai įsivaizduoji ką galėjo jausti žmogus, siunčiamas į garantuotą mirtį.
Daug įdomių patirčių buvo „Stranger Things“ projekto metu, tačiau apie jas visas dar pasakoti negaliu, nes projektas nėra baigtas filmuoti. Bet, manau, reikia paminėti specialiųjų efektų komandos darbą, kurios šūkis, turbūt, yra „atsarga gėdos nedaro“. Ir čia kalbama apie sprogmenų atsargas. Visi projektai, kuriuose jie dalyvavo, įstringa atmintyje, ar tai būtų automobilio sprogimas, ar statinio pavertimas į smilkstantį kraterį. Suprantama, kad viskas daroma laikantis griežtų saugumo reikalavimų, bet kai sprogdinamas sportinis superautomobilis ir yra tik vienas dublis, geriau daugiau nei per mažai. Ilgai nepamiršiu matyto 40 metrų aukštyje skriejančio priekinio stiklo ir milžiniško ugnies kamuolio.
Viena iš linksmesnių istorijų nutiko talentingam skulptoriui Vytui Viržbickui, kuriam buvo patikėta gaminti reaktoriaus grafito kopijas ir nuolaužas. Pašalinis žmogus, landžiojęs po pusiau apleistas tarybines gamyklas, pateko į jo dirbtuvę ir sustingo pamatęs krūvas grafito blokų. Jis suprato kas tai yra ir iškvietė radiacinės saugos tarnybą. Atvyko žmonės su apsauginiais kostiumais, dozimetrais, pasiruošę blogiausiam scenarijui ir taip pirmą kartą susipažino su Lietuvoje veikiančia kino industrija.
Paminėjai apdovanojimus, tad negaliu apie juos nepaklausti. Kiek teko domėtis, esi vienintelis Lietuvoje, galintis pasigirti prestižiniu „EMMY“ apdovanojimu. Be to, esi ir „British Film Designers Guild Awards“ bei „American Art Directors Guild Award“ apdovanojimų laureatas. Kaip jautiesi sulaukęs tokio pripažinimo?
Iš tiesų „Chernobyl“ šiemet susižėrė visus didžiausius apdovanojimus. Tai, be abejonės, labai džiugina. Štai, liepos 17 dieną gavome dar saują įvertinimų iš BAFTA. Tokių projektų Lietuvoje pasitaiko labai retai ir, manau, dar reikės palaukti, kol kažkas panašaus pasikartos.
Darbas kino industrijoje yra komandinis ir negalima paskirti apdovanojimo vienam žmogui, „EMMY“ apdovanojimas skirtas visai komandai be išimčių, dirbusiai projekte, o ji buvo labai didelė. Labai svarbų darbą padarė prodiuserė Lineta Mišeikytė, sugebėjusi suburti ir išlaikyti talentingą komandą tokiame sudėtingame projekte, taip pat ir dizaineris Luke Hull, kuris projektui atidavė visas jėgas ir porą kartų buvo ant nualpimo ribos. Iš visų šių apdovanojimų man svarbiausias „American Art Directors Guild“ įvertinimas – jis atveria duris darbui JAV ir, galbūt vieną diena, bus proga padirbėti Holivude.
Kaip vertini Lietuvos padėtį tarptautinėje kino scenoje? Pastaruoju metu atrodo, kad mes turime potencialo tapti vis garsesnių ir didesnių projektų filmavimo aikštele. Ar Lietuva gali pasiūlyti dar daugiau?
Šiuo metu padėtis labai gera. Kino gamybai galiojanti mokesčių lengvata padeda prisivilioti užsienio projektus, turime įvairių architektūros stilių, lokacijų su unikalia gamta, mažą korupciją, esame patikimi partneriai, galintys labai sėkmingai įgyvendinti net ambicingiausius projektus. Mano nuomone, koją kiša jau minėtas specialistų trūkumas – vienu metu Lietuvoje gali sklandžiai vykti ne daugiau 2 didelių projektų. Neskaitant Lietuviškų filmų ir gausybės vienu metu filmuojamų reklamų, kitiems tiesiog neužteks žmonių, teks kliautis praktikantais ir abejotinos reputacijos darbuotojais, dėl to kris kokybė ir pasitikėjimas, o pasklidus blogam žodžiui prodiuseriai rinksis Latviją ar kitas šalis.
Europoje, mano akimis, viena iš didžiausių konkurenčių yra Ukraina. Milžiniška valstybė, galinti pasiūlyti įvairiausių nuostabių lokacijų, senovinės technikos, pilių, dvarų, didelę gamtos įvairovę ir mažas kainas, bet kol kas šalis labai korumpuota ir visiškai nepatikima. Jei jiems pavyks susitvarkyti vidaus problemas, tai taps labai patrauklia filmavimo aikštele ir mes galime likti užribyje. Bet tam reikės ne vienerių metų, gal net dešimtmečių, tad Lietuva galėtų orientuotis į kino studijos statybą. Didelė, moderni kino studija galėtų konkuruoti su Estija ir Latvija. Turime patyrusias dekoracijų statybos kompanijas, turime gerą vardą tarptautinėje arenoje, esame logistiškai patogioje vietoje. Šiuo metu mūsų turima kino studija yra apgailėtina – nebaigtas statyti ir labai nepatogiai suprojektuotas pastatas, į kurį vežti pasaulinio garso režisierius yra gėda. Manau, kad tik nauja, patogi ir moderni kino studija gali mus pakelti į kitą lygį, atgaivinti postprodukcijos įmonių potencialą ir pritraukti naujų talentingų žmonių.
Kokie ateities planai? Jei yra galimybė, galbūt atskleisi kokį būsimą projektą? Ir ar turi projektą (filmą ar serialą), prie kurio šiandien norėtumėte labai prisidėti?
Galiu tik pasakyti, kad įdomių projektų artimiausiais metais tikrai bus, o konkrečios informacijos atskleisti negaliu dėl griežtų konfidencialumo taisyklių.
Norėtųsi ateityje prisidėti prie gero sci-fi projekto, nes kol kas su šiuo žanru minimaliai teko susidurti tik kelių reklamų filmavimuose. Tai Lietuvoje retenybė dėl tos pačios kino studijos trūkumo. Nuo vaikystės domiuosi mokslu, aviacija, kosmosu ir būtų šaunu prisidėti prie tokių projektų kaip „Dune“, „Blade Runner“ ar „Ghost in a Shell“.
Šie metai ypatingi ir smarkiai pakoregavo visus planus. Kino industrija dėl karantino buvo visiškai sustojusi, o užsienio projektai po truputį ruoštis filmavimams vėl pradėjo tik liepos viduryje. Dėl to tikrai neliūdėjau, nes turėjau progą leisti penkis pirmuosius mėnesius namuose su vasarį gimusia pačia nuostabiausia dukra. Dėl to šie metai, kitaip nei daugeliui, man yra patys geriausi. Buvo laiko pagalvoti apie ateitį, pailsėti, atnaujinti programinės įrangos žinias, pasimokyti naujovių. Per ateinančius penkis metus planuoju toliau dirbti kine, mokytis ir tobulėti, taip pat išvažiuoti padirbėti bent su vienu projektu JAV. O tolimesnės ateities planuose yra noras pakeisti kino industriją į kompiuterinių žaidimų kūrimą. Kinematografinės žinios ir patirtis filmavimo aikštelių projektavime puikiai pritaikoma žaidimų dizaino kūrime, siekdamas šio tikslo karantino metu ėmiausi „Unreal Engine“ variklio pamokų, kurias galima taikyti ir kino industrijoje, ir tuo tikrai mėgaujuosi.
Ko galėtum palinkėti tautiečiams kūrėjams ir menininkams, skaitantiems šį interviu?
Drąsos, nebijokite nerti į keisčiausias, iš pirmo žvilgsnio, avantiūras, nes jos gali pakeisti gyvenimą ir padaryti jį įdomiu. Ryžto, neprarasti vilties ir siekti savo tikslo. Laimės, kad jūsų darbai džiugintų aplinkinius, o svarbiausia jus pačius. Čia tokį pasakiau kaip vestuvių baliui, bet iš tiesų, kai darbas nedžiugina tai kam gaišti laiką – juk jo nenusipirksite.
Dėkojame Pauliui už pokalbį ir linkime tiek naujų įdomių projektų, tiek ir sėkmės šeimyniniame gyvenime!
Comentarios