Užpraeitą pavasarį galėsime prisiminti ne tik dėl prasidėjusios COVID-19 apgulties ir kosminio laivo „Dragon 2“ pirmojo skrydžio. Vienas garsiausių komiksų bei filmų piktadarių, amžinas Betmeno priešas Džokeris, šventė garbingą istorinį aštuoniasdešimtmetį. Ta pavėluota proga – išimtinai subjektyvi retrospektyva, kurią seniai svajojau įgyvendinti. Noriu palyginti kiekvieną iš šešių garsiausių Džokerių… su picomis. Kodėl būtent picos? Kadaise dingtelėjo, kad tai puiki metafora, juolab kad kaip ir picų, Džokerių būta įvairių, ir gerbėjai iki šiol ginčijasi, kuris geriausias. Nuo personažo pasirodymo 1940-aisiais mes turėjome: Džokerį-bankų plėšiką, Džokerį-psichopatą, Džokerį, pasamdytą Irano vyriausybės, steampunk’inį Džokerį, Džokerį-samurajų ir net moterišką Džokerio versiją (ir ne, čia aš ne apie visų įsimylėtą išprotėjusią akrobatę Harley Quinn). Kaip pasakytų Biliūno Juozapota: kiek Džokerių... ir kokie visi tokie gražūs! Tačiau pats norėčiau apsiriboti tais šešiais žymiausiais, kurie pasiekė mirgančius ekranus. Taigi: Džokeriai ir picos!
Cesar Romero: šaldytas paplotys iš prekybcentrio
Vaikštinėdami „Lidl“ šaldiklių alėjomis, nesunkiai pastebėsite už stiklo pūpsančias picų dėžes, nuo kurių jums viepiasi antropomorfinės pelės, linksmas marmūzes įgiję sūrio trikampiai ir pergalingoje euforijoje sustingę šeštokai, suprask, būsimieji picų valgytojai. Daug spalvų, daug camp'o, nerafinuotas skonis ir nulis pretenzijos į kokybę.
Būtent tokia šaldyta pica, kurią papirtinate orkaitėje, idant turėtumėte ką kramsnoti žiūrėdami Netflix’ą, buvo pirmasis live action Džokeris, Cezaris Romero. 1966 metais šis pusiau humoristiniame seriale „Batman“ pasirodęs personažas daug ir nelabai įtikinamai kvatojo, dėvėjo šaltibarščių spalvos kostiumą ir gaudavo į dūdą tiek nuo Betmeno, tiek nuo dailius nailoninius kalsonus apsitempusio Robino. Kadangi serialas buvo labai nepiktybinis ir orientuotas į neišrankią auditoriją (kaip, beje, ir jūsų orkaitėje šylanti parduotuvinė pica), Romero Džokeris atrodė grėsmingas maždaug tiek, kiek grėsmingas atrodo tarybinis plėšikas Barmalėjus, įkyriai persekiojantis senstelėjusį veterinorių Aiskaudą. Serialo nuotaiką puikiai iliustruoja viena absurdiška serija, kurioje Ponas J rungėsi su Betmenu banglenčių varžybose. O bendrą produkcijos atsainumą liudija faktas, jog Cezaris Romero vaidmeniui atsisakė nusiskusti savo išpuoselėtus ūsus. Vargšiems grimuotojams teko teplioti baltus veido dažus tiesiai ant to neklusnaus šepečio, kuris ir seriale išdavikiškai pilkuoja ant blyškios klouno fizionomijos. Kvaila? Neprofesionalu? Taip, bet... ką padarysi? Kaip minėjau, apie kokybę ar auksines Oskaro statulėles šešiasdešimtųjų serialo autoriai tikrai negalvojo, o atmetus visus kliurkus Romero Džokeris iki šiol nepretenzingai ir gardžiai žiūrimas. Šaldytos picos, beje, irgi visai nieko – ypač tos su pele.
Jack Nicholson: storapadė pica American style
Nicholsono Džokeris tikrai yra amerikietiška pica, pačia geriausia to apibūdinimo prasme. Spalvinga, putli, su daug daug sūrio, sodri prieskonių, kičinė ir tuo besididžiuojanti.
Kaip ir amerikietiško stiliaus pica, Nicholsonas susilaukė nemažai kritikos strėlių, ypač vėliau, visiems užsikrėtus Ledgerio virusu. „Nesąmonė, komiksuose Džokeris nežudė Betmeno tėvų!“ „Senis net nesistengia vaidinti – vaidina pats save!“ „Žmogus šoka pagal Princo dainuškas – Princo dainuškas, Karlai!“ Iki šiol interneto stepėse sklando nykstančių Leto gerbėjų sukurtas palyginimas: Ledgeris, matai, buvo anarchistas, Nicholsonas – tiesiog gangsteris, o štai Leto – jau tikras psichopatas. Taip ir visaip panašiai šnekančios ypatos neretai aukščiausia Džokerio tapatybės išraiška laiko Vivaldi šriftu ištatuiruotą diagnozę ant kaktos ir dantis, ištatuiruotus ant rankos.
Ne, ponai prisiekusieji tarėjai, vat būtent Nicholsono Džokeris ir yra tikrasis beprotis. Vos išsimaudęs chemikaluose ir apsipratęs su nauju veidu, Jackas taip griebė Gotamą už minkštosios, kad tapo aišku: arba Džokeris bus skubiai neutralizuotas, arba miesto laukia galas. Į kosmetiką bei maisto produktus įmaišyti nuodai, masinė muziejaus lankytojų egzekucija, jau nekalbant apie filmo kulminacijoje surengtą milžiniškų, mirtinomis dujomis pripumpuotų balionų šventę, vos nevirtusia tūkstantinėmis žudynėmis, – tokią kebeknę Nicholsono Džokeris užkūrė ne dėl pinigų, valdžios, numylėtosios Harley Quinn ir net ne iš vertybinių paskatų, kaip tai darė Ledgerio personažas. Užkūrė, nes jam buvo smagu. Šiuo požiūriu Nicholsonas yra vienas ankstyviausių iki visiško psicho nusiritusio internetinio trolio prototipas: pilietis be empatijos, ginamų idealų ar ilgalaikio plano, modeliuojantis kitiems pražūtingas situacijas tiesiog dėl noro gardžiai pažvengti. Taip, cheesiness iš jo neatimsi. Tačiau skirtingai nei Romero, Nicholsono ekstravagantiška maniera keistai derėjo su tamsiais, negailestingais jo charakterio aspektais. Cirko šaržas ir kraują stingdantis žiaurumas viename komplekte – man šis įvaizdis iki šiol atrodo efektyvus ir esu jį pasiruošęs ginti. Kaip ir storą, stereotipišką, tačiau atsikandus nelauktai gardžią amerikietišką picą.
Heath Ledger: autentika ir tradicijos iš Neapolio
Ką galima pasakyti apie Heatho Ledgerio įkūnytą Džokerį juostoje „The Dark Knight“ be visos gausybės ditirambų, kurie jau buvo paminėti? Kartu su Antonu Chigurhu ir Hansu Landa jis, matyt, sudaro žinomiausių praeito dešimtmečio blogiukų trejetą. Ir nors nesu peržiūrėjęs jokių žiūrovų apklausų, drįsčiau lažintis iš penkių virtuvinių šaukštų wasabio neužsigeriant, kad būtent Džokeris yra triados populiariausiasis.
Žengsiu dar toliau: man asmeniškai Heatho Ledgerio Džokeris yra ne šiaip gera personažo versija; man jis yra THE Joker, kartais daugiau, kartais mažiau, bet pranokstantis visus Džokerius prieš ir po jo. Būtent todėl, taikydamas picos analogiją, atsakingai pareiškiu, jog pastaroji Džokerio versija yra tikrų tikriausia neapolietiška „Margherita“ – klasikinė nuo traškių kraštų iki kvapniais garais alsuojančio mozarellos centro.
Tiesa, čia atsiras prieštaraujančių. 2008-aisiais, Christopheriui Nolanui sudrebinus pasaulį su „The Dark Knight“, nedidelė dalis DC fanų įniko į nostalgijos persmelktus priekaištus IMDB forumuose. Kai kuriems nepatiko, kad Ledgerio oda nebuvo perma-white, t. y. neišdildomai balta. Kitiems neįtiko pernelyg realistiniai randai vietoj sustingusio šypsnio. Treti priekaištavo, kad šis Džokeris mažai juokėsi ir juokavo. Tiesa, kaip ir pasidomėjus tikrosios picos istorija bei pasigardžiavus dar trim pavyzdiniais jos egzemplioriais, toks vertinimas netruko pasikeisti. Sakykime, ar skaitėte 1940-ųjų pirmąjį „Batman“ serijos komiksą, kuriame ir debiutavo mūsų mėgstamas piktadarys? Ar žinote, kad jis buvo įkvėptas 1928-ųjų metų nebylios Victoro Hugo romano „Žmogus, kuris juokiasi“ ekranizacijos? Iš čia ir vadinamoji „Glasgow“ šypsena, t. y. randai, kurie lieka perpjovus skruostus nuo lūpų kampučių, įamžinant kruviną grimasą. Ar žinote, jog pirmasis Džokeris neturėjo aiškios priešistorės ir pirmojoje savo istorijoje buvo persirengęs policininku, visai kaip Ledgeris? Ir tai, kad jis informuodavo apie būsimus taikinius iš anksto? Ir kad jo oda, sprendžiant iš gebėjimo apsimesti kitais žmonėmis, nebuvo negrįžtamai išblyškusi? Taigi.
Tačiau duoklė ištakoms nėra vienintelė Ledgerio Džokerio stiprybė. Čia susideda viskas: ir meistriška, užkrečianti vaidyba (Youtube iki šiol knibžda šios Džokerio versijos mėgdžiotojų), ir nenuspėjamas personažo siužetas (dauguma jo paspęstų pinklių filme turėjo dvigubą, jei ne trigubą dugną), ir per keliasdešimt minučių ekrane realizuotas spalvingas amplua – nuo bankų plėšiko, iki anarchisto-filosofo. Beje, pastarasis aspektas man asmeniškai yra stipriausias personažo atributas: it viesulas užklupęs Gotamą, Džokeris tampa manichėjiško blogio inkarnacija. Jo pagrindinė tezė – esą chaosas yra ne tvarkos trūkumas, o greičiau prigimtinė žmonijos būklė – yra itin sunkiai virškinama idealizmo užliūliuotam vakariečio protui. Geras pavyzdys – tarpusavyje prieštaraujančios Džokerio praeities istorijos, kurias šis pasakoja būsimoms aukoms. Kai kas čia įžvelgs tiesiog smagią nuorodą į 1988-ųjų Alano Moore’o grafinę novelę „The Killing Joke“. Bet, mano požiūriu, po šiais melagingais paatviravimais visų pirma slepiasi rafinuota ironija, pasišaipymas iš viltingos idėjos, jog už kiekvieno nusikaltimo slypi jį paaiškinanti skriauda ar neteisybė, jog chaosas neegzistuoja kaip savaiminė, griaunanti stichija.
Visi šie ingredientai verčia Ledgerio Džokerį neišblėstančiu, klasikiniu, nepakartojamo kinematografinio prieskonio personažu, kuris, nepaisant visko, gerbia savo šaknis bei tradicijas. Neapolietiška pica indeed!
Jared Leto: vienas laukinis šikšnosparnis iš penkių
Perfrazuojant vieno primiršto filmo protagonistą, „Matyt, čia slypi kažkoks nesuprantamas gamtos kaprizas: vynas virsta actu, o Nicholsonas ir Ledgeris – Jaredu Leto.“ Prieš patį aktorių aš nieko neturiu, prieš jam patikėtą Džokerio versiją Davido Ayerio režisuotame filme „Suicide Squad“ – turiu, ir nemažai.
Jeigu jums kada teko apsilankyti tipinėje pigioje picerijoje, galimai priklausančioje vienam iš didžiųjų Lietuvos maitinimo tinklų, galbūt jums į rankas pakliuvo gausus, fotošopu ir akcijomis varvantis meniu, nusagstytas įkyriai itališkais epitetais: siciliečių, mafijos, Venecijos ir kitokios picos. Naiviai bandydamos spinduliuoti išorinę autentiką, jos galop atsiskleidžia kaip pigiu sūriu nukloti tešlos blynai, vartojami su česnakiniu majonezu ir Vegetos biralu. Tokios picos puikiausiai tinka prie alaus bei kolektyviškai stebint krepšinį, tačiau jų paragavęs statistinis italų šefas veikiausiai prasmegtų skradžiai į žemę kaip į goombą atsitrenkęs Mario.
Panašiai norėjo prasmegti ir dažnas Džokerio fanas, kai po dviejų sėkmingų kino inkarnacijų plačiuosiuose ekranuose iš kažkur išdygo glamūrinis forsas išpešiotais antakiais. Klausimas, kaip apspjauti kultinius Nicholsono ir Ledgerio įkūnytus blogiukus, filmo kūrėjų atsakytas paprastai ir pernelyg nesusimąstant: pasiskolinti Ledgerio manieras, Nicholsono kriminalinio lordo statusą ir tiesiog trūktelti svirtelę iki vienuolikos balų. Galvojate, jog Ledgerio Džokeris sudarė nestabilaus, pavojingo psichopato įspūdį? Baikit nemanau, va mūsiškis Džokeris raitysis it rujos apniktas katinas, bus išsitatuiravęs „Damaged“ ant kaktos, kad jau niekam nekiltų abejonių, koks jis beprotis, be to, nuolatos urgs, švokš ir šnapšės kaip po cementovkės išsipagirioti negalintis studentas. Jums Nicholsono Džokeris atrodė turtingas bei galingas nusikaltėlis? Vadinasi, Leto sūkuriuos Gotamo gatvėmis iš „Fast and Furious“ nusižiūrėtais automobiliais, trankysis po ištaigingus striptizo klubus ir vilkės absurdiškus kostiumus, kurie galėjo užgimti nebent liguistos karštinės apimto Filipo Kirkorovo sceninėje fantazijoje. Džokerio esmė, filosofija ir bet koks subtilumas nublanksta ir dingsta, išstumti pigių išorinių dirgiklių. „Suicide Squad“ Džokeris – tai veikiau ne Džokeris, bet kažkas, beprotiškai norintis juo būti. Tarsi maištininko fazę išgyvenantis vaikėzas, kuris įsitikinęs, jog kuo daugiau geležininės anarchistų simbolikos užkarstysi ant palto, tuo didesnis atrodysi revoliucionierius.
Ironiškiausia yra tai, jog ankstesnės Džokerio interpretacijos kėlė mirtiną pavojų Gotamui, o Leto Džokeris, priešingai, kažkodėl kelia tiesiog eilinio supuvusios sistemos sraigto įspūdį. Jis stumdo trumpalaikius sandorius su kitų gaujų vadeivomis, šėlsta prabangiuose vakarėliuose, o romantizuoti jo ir Harley Quinn santykiai yra paprasčiausias spjūvis į animaciniame seriale bei komiksuose gvildento psichologinio išnaudojimo temą. Žinoma, nuomonių yra įvairių. Yra tų, kuriems ananasais, daktariška dešra ir pažadais apie Italiją aplipinta lietuviška pica atrodo autentikos viršūne. Man irgi kartais tokios picos norisi. Tačiau apskritai kišu pretenzingą, nupušusį Leto vaidmenį į Džokerių hierarchijos apačią. Ir taip galvoju ne tik aš.
Joaquin Phoenix: kas užsisakėt perlenktosios?
Naujausia nusikaltimų kunigaikščio-klouno kinematografinė inkarnacija, mano nuomone, yra ne kas kita kaip perlenktos picos, Calzone, projekcija į DC superblogiukų virtuvę. Pirmąkart išvydus šį gaminį, apninka nuostaba ir net savotiškas chaltūros jausmas: na kas sugalvojo peraugusį kibiną vadinti pica? Viskas kitaip, viskas neteisinga. Tada paragauji. Darsyk paragauji. Ir net nesiliaudamas atkakliai neigti sąsajų su tradicinėmis picomis, nenoromis pripažįsti, kad skonis įdomus ir įsimenantis, kad nori dar.
Analogiškai Joaquinas Phoenixas – labai netipinis Džokeris. Jo oda ne tik nėra nubalinta chemikalų vonios, bet ir skruostų nepuošia „Glasgow“ randai, netgi švarkas yra veikiau ne violetinės, o tamsiai raudonos spalvos. Filmo pabaigoje klausimas, ar Arthuras Fleckas – traumuotas, nusivylęs ir bet kokias viltis sugyventi su visuomene praradęs tragiškas personažas – virto mums įprastu organizuoto nusikalstamumo genijumi, lieka atviras. Tačiau asmeniškai bent mane ši personažo interpretacija džiugina. Džiugina, nes įrodo, jog tradiciniai personažai gali būti atrasti iš naujo ir geba įkvėpti nelauktai rimtus autorinius kūrinius su giliomis socialinėmis bei kultūrinėmis įžvalgomis.
Toddo Phillipso „Džokeris“ – tai slegianti, niūri ir itin dostojevskiška Džokerio traktuotė. Joje šis veikėjas iškyla kaip išvirkščias Raskolnikovas: toks, kuris po atlikto nusikaltimo ne atgailauja, bet džiaugiasi atradęs vienintelį jam prieinamą pripažinimą bei tikslą. Antžmogio būseną, kurios Dostojevskio Rodionas išsižada pasidavęs sąžinės balsui, Arthuras pasiekia tarsi netyčiomis – neplanuodamas ir be didelių skrupulų. Tai įvyksta, nes iškreipta, išsigimusi socialinė aplinka sudegina visus tiltus tarp jo ir konvencinės dorovės institutų: šeimos, profesijos, valstybės. Naivu tikėtis moralaus individo iš amoralios visuomenės – taip trumpai drūtai galima būtų apibendrinti „Džokerio“ žinutę.
Norisi tikėtis, kad tokių perlenktų picų, t. y. nestandartinių veikėjų interpretacijų, bus daugiau. Galbūt tuomet ir pati komiksų medija nusipurtys nepelnytą paviršutiniškumo etiketę ir greičiau prisivilios daugiau gerbėjų iš plataus skaitytojų rato.
Mark Hamill: platoniška picos idėja
Nepaisant to, kokią picą mėgstate labiausiai – itališką, amerikietišką ar lietuvišką – visi savo galvose nešiojatės picos idėją. Apie tokias idėjas kalbėjo Platonas „Olos alegorijoje“. Tai – nevalingai tipiškas vaizdinys, kuris iškyla prieš akis, vos kas pamini žodį „pica“. Tikriausiai nesuklysiu spėdamas, jog daugeliui ši asocicija – clipart'iškai pieštinis paplotys, švelniai rudas ties kontūrais, sumišai baltas ir raudonas viduje bei nusagstytas saliamio griežinėliais.
Marko Hamillo Džokerio balsas, nelygu kurioje animacijos ar žaidimo ekranizacijoje skamba, yra analogiškai abstraktus Džokerio etalonas – auksinis personažo standartas, kuris sutaiko besiriejančius Nicholsono, Ledgerio, Phoenixo ir net Leto gerbėjus. Pirmąsyk Markas Hamillas (taip, tas pats Luke’as Skywalkeris, herojiškai švaistęsis šviesos kalaviju originalioje „Star Wars“ trilogijoje) įgarsino Džokerį 1992 metais startavusiame animaciniame seriale „Batman: The Animated Series“. Firminis užkrečiantis juokas ir pikdžiuga alsuojanti intonacija, nuo šelmiškai aukštų gaidelių per akimirksnį smenganti į bauginančiai žemą rimtį, greitai pavertė Hamillą animuotų blogiukų korifėjumi bei savaiminiu prioritetu renkantis Misterio J balsą. Taip žmogus, kadaise suvedinėjęs sąskaitas su tėtušiu tolimoje galaktikoje, įgarsino pagrindinį Betmeno priešą ne tik pirmajame seriale, bet ir jo tęsinyje „The New Batman Adventures“, savotiškame sidequel’e apie Supermeną „Superman: The Animated Series“, „Justice League“ sagoje, gotikinėje ir pabrėžtinai tamsioje vaizdo žaidimų tetralogijoje „Batman: Arkham“ (išskyrus, žinoma, „Arkham Origins“ – ten Džokerio žvengą laikinai perėmė jaunesnis Troy’us Bakeris) ir net satyriniame žiūrale „Robot Chicken“. Galop Hamillo kaip visiškai pavyzdinio Džokerio statusą vainikavo jo vaidmuo 2016-ųjų animaciniame filme „The Killing Joke“. Po šitos, matyt, svarbiausio vizualinio romano apie amžinai išsišiepusį Gotamo demoną ekranizacijos aktorių buvo galima tiesiog kišti po stikliniu gaubtu ir saugoti kokiame Prancūzijos muziejuje, kaip vieną iš SI sistemos standartinių vienetų.
Tai, koks įprastas tapo Hamillo balsas, liudija akivaizdi tendencija, jog net kitų animacijų bei žaidimų Džokerių įgarsintojai bando jį imituoti. O jei nebando, dažnai susilaukia kritikos, „nes čia blogiau už Hamillą“. Net dabar, pasiėmus į rankas bet kurį kanoninį Betmeno komikso numeriuką ir skaitant violetinio Pagiežos arlekino „burbulą“, mintyse ima skambėti klastingai melodiškas Marko balsas. Taigi Platonas buvo teisus – idėjos egzistuoja!
—
Išvados? Veikiausiai trumpos ir trivialios. Jau pradžioje minėjau, jog Džokerių, kaip ir picų, būna skirtingų – kiekvienam skoniui ir įvairioms progoms. Tokia fantazijai atvira įvairovė – viena (nors jokiu būdu ne vienintelė!) iš priežasčių, kodėl šie du iš pažiūros nepalyginami dalykai iki šiol išlieka tokie populiarūs bei paklausūs, kaskart skaunaujami bei atrandami iš naujo. Na, o faktas, kad liaudis iki capslock’inio siuto nusidiskutuoja internetuose apie tai, kuris Džokeris geriausias, ar koks teisingiausias picų ruošimo būdas, yra natūralu, neišsprendžiama ir savaip smagu – su tokiais nesutarimais įdomiau gyventi.
Comments